Héctor Alejandro yra kunigas iš Tabasko (Meksika).
Jis išgyveno dėl Ispanijoje kilusios koronaviruso pandemijos, kai baigė teologijos bakalauro studijas Navaros universitete, ir sako, kad džiaugiasi galėdamas dar kartą čia mokytis dėl visko, ką gavo.
Birželio mėnesį grįžęs į Meksiką ir baigęs studijas, jis taip pat patyrė nelaisvę, tačiau kitaip: jis buvo namuose, su šeima. Nors abiem atvejais jis stengėsi kiek galėdamas padėti tokioje sudėtingoje situacijoje, Tabaske jis negalėjo kasdien priimti Komunijos: "Man jos labai trūko. Supratau, kaip man pasisekė, kad kasdien patyriau Mišias", - sako jis.
"Šiais sunkiais laikais Viešpats suteikė man kunigystės šventimus. Tai buvo kažkas netikėto, nes, skirtingai nei įprasti šventimai mano vyskupijoje, manasis vyko už uždarų durų, jame galėjo dalyvauti tik mano šeima. Tačiau tai man padėjo ypatingai išgyventi šią akimirką, tik aš ir Dievas". Po kelių dienų vyskupijos vyskupas patikėjo jam užduotį grįžti į Navaros universitetą ir tęsti studijas.
"Mano svajonė - išmokti geriau tarnauti Bažnyčiai", - sako jis. Jis prisimena, kad vaikystėje dalyvavo savo parapijos veikloje, katechezėje, sekmadienio šventime, eucharistinėje adoracijoje ir net misijų grupėje. "Būtent ten Viešpats pamažu mane užkariavo. Iki 2012 m. Didžiosios savaitės, kai misijų metu viename kaime jis sutiko pagyvenusį kunigą, kuris labai "išvargdavo". Ir nors jis visada įsivaizdavo save kaip šeimos tėvą, o jo planai buvo sutelkti į inžinerijos studijas universitete, Dievas atėjo jo pasitikti.
Studijuodamas seminarijoje Villahermosoje, Meksikoje, jis išstudijavo keletą knygų, kurias parašė profesoriai, vėliau dėstę jam Pamplonoje: "Man buvo labai malonu susitikti su perskaitytų knygų autoriais. Jie iš pirmų lūpų mokė mane savo meilės teologijai. Iš jų sužinojau, kad teologija yra būdas mylėti Dievą. Niekas nemyli to, ko nepažįsta, o jie mokėjo perduoti mums troškimą geriau pažinti Dievą".
Ką tik nusileidus Pamplonoje, o dalelę širdies turint Ispanijoje ir kitą Meksikoje, jam į galvą ateina žodžiai, kuriuos išmoko iš 2019 m. kovą mirusio Don Juan Antonio Gil Tamayo, Bidasoa tarptautinės kunigų seminarijos kunigo formatoriaus: "Kai ateina nostalgijos akimirkos, reikia laikyti galvą knygoje, o širdį - vyskupijoje, nes viskas, ko išmoksti čia, yra tam, kad ten duotum kažką gero". Ir jis tuo užsiima. "Pirmosios mano kunigystės dienos buvo neeilinės, negalėjau švęsti Mišių dalyvaujant tikintiesiems, bet pirmosios Mišios visada būdavo švenčiamos su šeima. Po pietų nešdavau komuniją savo bendruomenės žmonėms ir eidavau laiminti namų, tai man padėjo žengti pirmuosius kunigystės žingsnius. Tai dariau, kol grįžau į Ispaniją.
"Ši situacija, kurioje gyvename, privertė mane susimąstyti apie žmonių Dievo alkį ir apie tai, ką man prieš įšventinimą sakė mama: "Tu būsi įšventintas šioje skausmo situacijoje, kad galėtum suprasti kitų skausmą".
"Labai ačiū už jūsų dosnumą. Labai pasitikiu jūsų maldomis, nes žinau, kad Viešpats man yra kažką paruošęs, nežinau ką, bet pasitikiu Juo.
Pasitikėkite mano maldomis, tegul mūsų Gvadalupės Mergelė Motina laimina jūsų šeimas ir jūsų darbą.
